kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Mopasanas


Gi de Mopasanas (Henri René Albert Guy de Maupassant, 1850–1893) – XIX amžiaus prancūzų prozininkas, garsus novelistas.GimėMiromesnilio pilyje, Normandijoje (Pajūrio Senos departamente), nusigyvenusių dvarininkų šeimoje. Rašytojo tėvas buvo biržos makleris, o motina lavinosi savo tėvų – Rueno inteligentų aplinkoje; čia lankydavosi žymus romanistas Giustavas Floberas, turėjęs lemtingos įtakos Mopasano kūrybai. Būsimasis novelių ir romanų autorius iš pradžių mokėsi Iveto dvasinėje seminarijoje, bet racionaliam berniuko mąstymui teologinės tiesos buvo nepriimtinos. Perkeltas į Rueno licėjų, baigė jį 1869 m., įgijo bakalauro laipsnį. 1870 m. įstojo į Kanų universiteto teisės fakultetą, tačiau, prasidėjus Prancūzijos–Prūsijos karui, buvo pašauktas į armiją. Vėliau savo kūryboje ne kartą vaizdavo karo nelaimių scenas. Po karo, kad uždirbtų pragyvenimui, tarnavo Jūrų ir Švietimo ministerijose (1872–1880). Čia turėjo progos iš arti matyti biurokratų gyvenimą, įsiliejo į jaunų snobų aplinką. Pats buvo tvirtas, raumeningas, sportiškas jaunuolis, mėgęs irkluoti ir šokti Senos pakrančių kavinėse.
Literatūrinis pašaukimas prabudo mokantis licėjuje. Jo mokytojas, geras Flobero bičiulis poetas Luji Bujetas, pastebėjęs neeilinius jaunuolio gabumus, skatino rašyti eiles. Tačiau didžiausią įtaką padarė pats Giustavas Floberas, suformavęs jo estetines pažiūras, privertęs į tikrovę pažvelgti kitomis akimis ir pripratinęs prie stiliaus pratimų. Lankydamasis pas Floberą, Mopasanas susipažino su to meto garsenybėmis – literatūros istoriku ir kritiku Ipolitu Tenu, rašytojais Alfonsu Dodė, Edmonu Gonkūru ir natūralizmo mokyklos pradininku Emiliu Zolia. Jo vadovaujamos rašytojų grupės novelių rinkinyje
Medano vakarai 1880 m. Mopasanas išspausdino novelę Pampuška, kuri jam pelnė visuotinį pripažinimą, atskleidė pasakotojo talentą.
Nuo 1880 iki 1891 metų rašytojas išspausdino apie tris šimtus novelių (vėliau sudariusių aštuoniolika tomų) ir šešis romanus:
Vieno gyvenimo istorija (1883, liet. 1958), Mielasis draugas (1885, liet. 1956, 1988, 2006), Mont-Oriolis (1887, liet. 1970, 1995), Pjeras ir Žanas (1888, liet. 1937, 1988, 1993, 2005), Stipri kaip mirtis (1889, liet. 1983, 1986, 2005), Mūsų širdis (1890, lirt. 1998). Sėkmė jam atvėrė kelią į aukštuomenę; paskutiniuosius romanus, vaizduojančius šio visuomenės sluoksnio gyvenimą, įkvėpė intymūs paties rašytojo išgyvenimai, patirti meilės nuotykiai. Praturtėjęs, tapęs prabangios jachtos Mielasis draugas savininku, Mopasanas dažnai plaukiojo Viduržemio jūra, o patirtus įspūdžius žymėjosi kelionių užrašuose, išleistuose keliomis knygomis: Po saule (1884), Ant vandens (1888), Klajūniškas gyvenimas (1890).
Įspūdingą rašytojo karjerą nutraukė paūmėjusi liga. Nuo dažno protinio ir fizinio pervargimo Mopasanas ėmė jausti nuolatinį nerimą, mirties artumą, jį persekiojo keisti reginiai; 1891 m. jis susirgo sunkia nervų liga ir po dvejų metų mirė slaugos namuose.
Meniškos realistinės formos kūrėjas. Mopasano pasaulėjauta yra pesimistinė. Rašytojas neigia Dievą, pasak jo, pasaulyje šėlsta aklos, žmogui nepažinios jėgos, ir bet koks progresas tėra iliuzija. Žmogiškos kvailybės spektaklis jį veikiau gąsdino, nei linksmino: net draugystė galinti virsti apgaule, nes žmonės vieni kitiems yra nenuspėjami, todėl pasmerkti vienatvei.
Savo pasaulėjautą rašytojas perteikia kaip puikus analitikas. Jo prozoje kritikai įžvelgė tam tikrą pažiūrų evoliuciją. Pirmuose novelių rinkiniuose:
Ponios Teljė namai (1881), Panelė Fifi (1882), Slankos pasakojimai (1883) esama daug aštrios kritikos, pagiežos ir sarkazmo, visuomenės prietarų demaskavimo. Ilgainiui satyrinis žvilgsnis blėsta; jau romane Vieno gyvenimo istorija (1883) rūsti būties analizė nenustelbia tikrųjų vertybių, gerumo, didžiadvasiškumo apraiškų. Novelių rinkiniai: Mis Harieta (1884) ir Ponas giminaitis (1885) kupini nuoširdžios simpatijos, prielankumo paprastiems žmonėms, senstančioms, nesuprastoms merginoms, likimo nuskriaustiesiems. Paskutiniais gyvenimo metais parašytos maždaug trisdešimt novelių yra persmelktos nerimo ir nebūties baimės (Baimė, Vienatvė, Horla ir kt.).
Tapęs Flobero mokiniu, Mopasanas pagaliau išmoko „įžvelgti tą dalyko pusę, kuri lig šiol niekieno nepamatyta ir neparodyta“. Jo pasakojimuose labiau žavi ne intriga (medžioklės istorijos, anekdotiškos situacijos, sodietiškas farsas ar paryžietiškos paskalos), bet tikroviškas aplinkos, papročių ir įvairiausių žmonijos tipų vaizdavimas. Aistra „tai ypatingai tiesai, kurią užsimota parodyti“, tolino jį nuo natūralizmo estetikos, skatinančios sakyti objektyvią tiesą, pasitelkus daugybę konkrečių faktų. Romano
Pjeras ir Žanas (1888) įžangoje Mopasanas tvirtina, jog „realistas, jeigu jis menininkas, stengsis parodyti mums ne banalią gyvenimo fotografiją, bet pateikti atkurtą jo vaizdą, pilnesnį, įdomesnį, įtaigesnį už pačią tikrovę“. Jis cituoja Floberą, teigusį, kad daiktui įkvėpti gyvastį galima tik vienu veiksmažodžiu, o apibūdinti – vienu būdvardžiu. „Ir reikia ieškoti tol, kol tas daiktavardis, tas veiksmažodis ir tas būdvardis bus surastas, ir niekad nesitenkinti apytikriu žodžiu, niekad nebandyti apeiti sunkumų apgavystėmis, net ir nusisekusiomis, ar kalbos triukais.“ Rašytojas pamažu ėmė skirtis iš kitų nuosaikumu: atrinkdamas charakteringiausius personažų bruožus, glaustu ir aiškiu stiliumi jis gebėjo atkurti paties gyvenimo spalvas, intonacijas ir slapčiausius judesius. Kruopščiai atrinkta medžiaga ir išraiškingos tiesos ieškojimai suartina Mopasaną su klasikine prancūzų prozos tradicija.
Rašytojo kūrybos veikmė. Kaip teigia Vytautas Kubilius, išvedęs novelę į pirmas literatūros gretas, Mopasanas imponavo jaunoms Europos literatūroms, kuriose XIX a. pab. ir XX a. pr. trumpas pasakojimas tebebuvo pagrindinė prozos forma. Prancūzų rašytojo kūriniai stebėtinai greitai pasiekė Lietuvą. Vien spaudos draudimo laikotarpiu – nuo 1883 iki 1905 metų – lietuvių periodikoje paskelbta apie dvidešimt novelių; iki 8-ojo dešimtmečio lietuvių kalba išleista dešimt novelių rinkinių; kol kas išversti penki svarbiausi romanai. Lietuvių rašytojus (Joną Biliūną, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Petrą Cvirką) labai traukė Mopasano literatūrinė meistrystė, jo estetinės pažiūros; jie mėgo cituoti Flobero mintis apie Mopasaną. Vytautas Kubilius išryškino Mopasano ir lietuvių smulkiosios prozos autorių kūrybos paraleles. Antai Biliūno apsakymams būdingi Mopasano kūrybos modelio bruožai: pradžios psichologinė prieiga (kanoniška formulė: „aš noriu jums papasakoti“), pagrindinis kūrinio įvykis, telkiantis apie save vaizdus, dažnas vadinamosios retardacijos (veiksmo stabdymo) principas, o pabaigoje – netikėtas pakilimas bei „reziumė, suglaudžianti visą pasakojimą į vieną smogiamąjį judesį“ (tipiškiausias apsakymas – „Lazda“). Tirdamas rašytojo poveikį lietuvių literatūrai, XX a. pirmoje pusėje V. Kubilius dar išskyrė 4-tą dešimtmetį, kai mopasanišką novelistiką vėl imta laikyti sektinu pavyzdžiu: mat, atslūgus impresionizmo, ekspresionizmo, siurrealizmo bangoms, vėl aktualizuojama objektyvaus stebėtojo pozicija, tipiški charakteriai, veiksmo motyvavimas priežasties ir padarinio santykiu, fabulinis pasakojimas. Antanas Vienuolis varijuoja prancūzų rašytojo novelės „Karoliai“istoriją, o Petras Cvirka pasakoja kasdienes istorijas, dažnai jas nuspalvindamas niūriu mopasanišku koloritu, piešia veikėjų portretus trumpais, aštriais brūkšniais; jo novelės „Marių kiaulytė“ situacijų seka primena Mopasano „Virvagalį“. Tačiau, anot V. Kubiliaus, vėlesnėje lietuvių prozoje klasikinę epinę perspektyvą vis sunkiau įžvelgti. Lietuvių literatūrologijai svarbus yra faktas, kad pasaulinio garso lietuvis mokslininkas, Paryžiaus semiotinės mokyklos įkūrėjas Algirdas Julius Greimas atliko išsamų Mopasano „Virvagalio“tyrimą, tapusį semiotinės analizės pavyzdžiu literatūros nagrinėtojams.
Reikia pripažinti, kad kai kurios XIX a. prancūzų rašytojo nuostatos ir šiandien skamba originaliai, šiuolaikiškai. Pavyzdžiui, skatinimas kurti tokią formą, kuri atitinka rašytojo temperamentą, perteikti asmenišką pasaulio sampratą, užmaskuoti kūrinio kompoziciją taip, kad būtų neįmanoma lengvai atsekti autoriaus sumanymą, psichologijos nerodyti viešai, bet „tverti iš jos veikalo karkasą“, ir ne linksminti ar graudinti skaitytoją, bet priversti jį pagalvoti, suvokti slaptą įvykių prasmę. Talento nutvieksti amžinieji kūrybos principai lėmė Mopasanui neblėstančią literatūrinę šlovę.
Savo nedidelės apimties romaną
Pjeras ir Žanas, tokį nepanašų į klasikinį, Mopasanas priskyrė psichologinio etiudo žanrui. Jo kompozicija iš pažiūros nesudėtinga, o siužetas gana banalus. Jūreivio mėgėjo ir kasininkės šeimoje netikėta šventė: atvykęs notaras praneša, kad geras šeimos bičiulis mirdamas paliko visą savo turtą jaunėliam jų sūnui teisininkui Žanui, nieko neskirdamas kitam broliui Pjerui – gydytojui. Džiaugsmą dėl staiga įgyto turto ima temdyti vyresniojo sūnaus elgesys: kaip tikras detektyvas jis atskleidžia tiesą: pasirodo, Žanas – netikras jo brolis, nes pastarojo tėvas ir yra dosnusis dėdė. Šeimoje bręsta audringa drama: iškankinta Pjero įtarinėjimų ir priekaištų motina ant savižudybės slenksčio; ji išpažįsta kaltę Žanui, nedrįsdama prisipažinti vyrui. Šis motinai atleidžia ir randa protingą sprendimą – parūpins broliui gerai apmokamą gydytojo vietą transatlantiniame laive. Pjeras išplaukia, ir šeima atsikrato nelaimės šešėlio. Grįžta santarvė, Žanas ketina vesti.
Pasakojama istorija patvirtina romano įžangoje skelbiamą modernų menininko realisto požiūrį, kad reikia vengti sudėtingos įvykių sekos, ypatingo nuotykio ar krizės vaizdavimo. Nūdienis romanistas, pasak Mopasano, skverbiasi į žmogaus širdį, sielą ir protą, kai jų būsena normali. Tačiau jis turi apdairiai numatyti veiksmą, apgalvoti visus slaptus perėjimus, nušviesti ryškia šviesa pagrindinius įvykius. Antai pirmas romano epizodas – žvejybos scena jūroje – iškart supažindina su visais svarbiausiais veikėjais, pateikia charakteristikas ir atskleidžia būdo bruožus kasdienėje aplinkoje. Taip pasirengiama svarbiausiam įvykiui, sukuriama paini psichologinė situacija, kurios aiškinimui ir skirti romano puslapiai. Ypač įtaigi, gerai psichologiškai motyvuota pavydo analizė, išskiriant būsenos etapus – nuo paviršinio fiziologinio poveikio iki gilios dvasinės krizės, staiga pasibaigusios taip sėkmingai, lengvai, kad pasidaro aišku – ši atgauta darna yra iliuzija. „Kiekvienas iš mūsų susikuria sau vienokią ar kitokią pasaulio iliuziją – poetišką, sentimentalią, džiugią, liūdną, šlykščią ar kraupią. Ir rašytojui telieka kruopščiai atkurti tą iliuziją visomis savo turimomis, įvaldytomis priemonėmis“, – rašo autorius įžangoje. Matyt, tikroji romano prasmė ir yra toji tiesa, virstanti tiesos iliuzija.
Siūloma įžangos ištrauka atskleidžia kūrybinės Mopasano virtuvės paslaptis. Flobero pamokos jaunesniam kolegai virto meninės raiškos – kalbos ir stiliaus – mokykla. Originalumo samprata ir nusakyti būdai, kaip jį įgyti, mintys apie stilių ir konkretūs praktiniai patarimai ragina skaitytoją gerbti meninės kūrybos procesą ir kviečia sekti rašytojo nurodytu keliu.

Nijolė Kašelionienė

Gi de Mopasanas. Pjeras ir Žanas.Gi de Mopasanas. Portretas.

Ar žinote, kad...